Užsukau vakar nusipirkti kokį nors žiūrimą filmą, nieko padoraus manęs dominančio neradau, bet akys užkliuvo už viršelio, po to už nuotraukų kitoje pusėje. Pagal aprašymą pasirodė, kad visai įdomi publicistika, o dar kažkokiam festivalyje prizą nuskynė. Perku.

Fabula pabai paprasta - filmo kūrėjas ieško Europos centro. (Keistuolis, visi gi žino, kad Europos centras yra Lietuvoje, ar ne? ;)) Keliauja po visą Europą ir žymisi kryželius ant savo didžiulio žemėlapio. Savo kelią pradeda Vokietijoj, prie Hesseno, po to patraukia į Austriją. Pasirodo, kad Braunau be to, kad ten gimė Adolfas dar bando pasisavinti Europos centro vardą. Na tiek jau to, judam toliau, su sustojimu Slovakijoj ir trimis stotelėmis Lenkijoje. Europos centras visur žymimas neišvaizdžiais pusmetrio skersmens akmenimis. Ant kai kurių net jokios lentelės nėra. Darosi graudžiai juokinga kai su vietiniu girtuoklėliu niekaip nepavyksta susitart, kad jis nusileistų nuo 40 iki 35 zlotų honoraro už filmavimą ir už tai, kad tikrąjį Europos centrą parodytų. Na nieko, galvoju sau, judam teisinga kryptimi ir tuoj pamatysim,kaip tikrasis Europos centras atrodo (žr. nuotrauką iš Wikipedijos). Taigi, įžanga į Lietuvą ir matom... tokį pat akmenį kaip ir visose Lenkijos "centruose", apgruvusią lūšną, ir pokalbius su Purviškėse gyvenančiais tuteišais. Nebuvo pamiršta ir paburnoti, kad Sovietų Sąjunga be reikalo sugriovė, kad gyvenimas vis blogėja, ir kad Purviškės tai tik nowa Litwa, išties čia labiau Lenkija. Toliau režisierius gal detaliai rodo tuteišų kasdienybę. Vyriškis į visas puse sukinėja lauke stovinčią anteną (nes pasukus į vakarus geriau Lenkiją traukia, o pasukus į rytus matosi netgi ORT), o tuo tarpu tyli senole persikreipusiu veidu stebi važiuojančius kadrus sename televizoriuje ir turbūt galvoja "kokia gėda, kokia gėda".  Įstrigo ir to vyriškio pasakojimas apie savižudybes - "Tėvukas pasikorė tada ir tada. Kaimynas irgi ne taip seniai pasikorė, nes nebegalėjo taip gyventi. Dar viena kaimynė nusižudė. Matot, ponas, kokioje juokingoje šalyje mes gyvenam".

Filmo direktorius režisierius Stanisław Mucha - lenkas gyvenantis ir sukantis filmus Vokietijoje. Todėl nenuostabu, kad jis pataikauja vokiečių žiūrovams, palaikydamas skurdžios rytų Europos stereotipą. Todėl nenuostabu, kad Lietuvos centre šnekamasi tik su etniniais lenkais. (nors jų lenkų kalba ir atskiesta rusiškais bei lietuviškais žodžiais) Lietuvių kalba šmėkšteli tik Šiauliuose prie Kryžių kalno ir tai tik tam, kad išgirstumėm moteriškę, teigiančią, kad ir čia Lietuvos centras. Ir būtent ties Kryžių kalnu atkreipiau dėmesį tendencigą filmavimą. Kamera visuomet atsukama ten, kur kuo skurdesnis vaizdas.

O savaitgalį laukia Sirijoj statytas filmas. Net nežinau ko tikėtis. :)